Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios varpinė vėl atvira lankytojams

Gegužės 18 d. Vilniaus universiteto (VU) muziejus atveria Šv. Jonų bažnyčios varpinę vasaros sezonui. Nuo šiol iki spalio 31 d. ją bus galima aplankyti kasdien 10.00–19.00 val.

„Labai džiaugiamės, kad galime vėl atverti Šv. Jonų varpinę lankytojams. Praėjusį savaitgalį pirmieji varpinę galėjo aplankyti Muziejų nakties dalyviai. Juos pasitiko ne tik atnaujintos erdvės, bet ir gidai, kurie papasakojo apie pastato istoriją ir saugomus eksponatus. Nuo trečiadienio kviečiame visus pakilti į varpinės apžvalgos aikštelę ir, žinoma, nepraleisti progos pasižvalgyti po muziejaus kolekciją“, – kviečia VU muziejaus direktorė Monika Ramonaitė.

VU Šv. Jonų bažnyčios varpinė yra aukščiausias Vilniaus senamiesčio pastatas (68 m). Į varpinės apžvalgos aikštelę, įrengtą 60 metrų aukštyje, veda 193 autentiški mediniai laipteliai. Pakilus šiais laipteliais arba moderniu liftu galima pasigrožėti įspūdinga senamiesčio panorama.

Barokinė Šv. Jonų bažnyčios varpinė statyta prieš 400 metų. Ji turi penkis įrengtus aukštus. Antrajame aukšte galima išvysti vienintelę Baltijos šalyse veikiančią Fuko švytuoklę, kuri demonstruoja Žemės sukimosi aplink savo ašį faktą.

Apsilankyti VU muziejaus Šv. Jonų bažnyčios varpinėje galima tiek individualiai, tiek grupėmis. Lankytojų grupėms reikalinga išankstinė registracija. Bilieto kaina – 5 Eur, studentams, moksleiviams ir pensininkams – 3 Eur. VU darbuotojams įėjimas nemokamas.

Daugiau informacijos galima rasti VU muziejaus tinklalapyje  arba Facebook paskyroje.

VUM nedirbs balandžio 29 d.

 Justino Auškelio nuotr.
SVARBU!
✨ Balandžio 29 d. Vilniaus universiteto muziejaus padaliniai nedirbs, t. y. VU architektūrinio ansamblio ir Adomo Mickevičiaus muziejaus kasos.
Dėl papildomos informacijos ir ekskursijų ansamblyje kreipkitės paštu: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Vilniaus 700 metų gimtadienio išvakarėse - renginiai skirti pažinti romantinį XIX a. Vilnių

Vasario 23 d. Vilniaus universitetas kviečia į Adomo Mickevičiaus muziejaus organizuojamą pirmąjį Literatūrinį trečiadienį. Belaukiant jubiliejinio Vilniaus gimtadienio, 2022 m. minimas romantizmo 200 metų jubiliejus.

Romantizmo minėjimas Lietuvai svarbus dėl Adomo Mickevičiaus indėlio. Būtent šio poeto įdirbis yra siejamas su romantizmo pradžia Lenkijoje ir Lietuvoje. 1822 m. Vilniuje, Juozapo Zavadskio spaustuvėje, buvo išspausdinta pirmoji A. Mickevičiaus knyga – pirmasis „Poezijos“ tomas. Baladėje „Romantika“ poetas suformulavo aiškiai romantišką svarbiausią savo poetinį, kartu ir moralinį principą: „Širdį turėk, žvelk į širdį“ (R. Koženiauskienės vertimas).

Šiais metais švenčiant A. Mickevičiaus pirmojo „Poezijos“ tomo 200 metų jubiliejų, tradicinis A. Mickevičiaus muziejaus Literatūrinių trečiadienių ciklas skiriamas prisiminti romantizmo epochą ir jos herojus. Ne tik ieškosime mistikos Aleksandro Puškino gyvenime ir kūryboje, bet ir keliausime karštais XIX a. pradžios Vilniaus akademinio jaunimo pėdsakais, nagrinėsime A. Mickevičiaus poezijos tomo atsiradimo istoriją ir jo sukurtų literatūrinių herojų svarbą lietuvių literatūrai. Taip pat prisiminsime ir kitus su Vilniumi susijusius svarbius romantizmo atstovus – J. Lelevelį, J. I. Kraševskį, V. Vankavičių, prisiliesime prie jų gyvenimo ir kūrybos.

Daugiau informacijos – Vilniaus universiteto muziejaus Facebook paskyroje.

VU Atminties diplomas pasiekė Gdanske gyvenančią K. Rzewuską: „Pasaulyje nėra daug autoritetingų universitetų, kurie taip prisimena savo studentus“

Kalbino prof. Jurgita Verbickienė, Karolina Slotvinska ir Rusana Minkevičiūtė

Kristina Rzewuska su Atminties diplomu. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Neseniai Gdanske gyvenančią 93-ejų metų Kristiną Rzewuską pasiekė simbolinis Vilniaus universiteto Atminties diplomas. Juo siekiama prisiminti ir pagerbti universiteto bendruomenės narius,  nukentėjusius nuo totalitarinių režimų veiksmų ir 1941 – 1952 metais dėl jų pašalintus iš universiteto.

Kristinos studijos Vilniaus universiteto Filologijos fakultete 1949 m. taip pat nutrūko būtent dėl sovietų režimo – tais metais kovo mėnesį ji kartu su savo motina buvo ištremta į Irkutsko sritį. Šiandien Kristina nusikėlė į prieš daugiau kaip 70 metų vykusius jos gyvenimo įvykius ir pasidalijo savo prisiminimais apie Vilnių, studijas, tremtį ir grįžimą iš jos.

Ar šiandien dažnai lankotės Vilniuje ir ar dažnai prisimenate Vilnių?

Labai dažnai lankausi Vilniuje, nes dar turiu ten gyvenančias drauges iš mokyklos laikų, tad turiu kur apsistoti ir su kuo pasikalbėti. Be to, Vilniaus ir Vilniaus rajono apylinkės man gerai žinomos, todėl dažnai susigraudinu, kai tenka ten nuvykti.

Koks ryškiausias prisiminimas iš vaikystės Jums yra išlikęs iki šiol?

Tikriausiai, kad dalyvavau Juzefo Pilsudskio širdies palaidojime. Nors tada buvau mažytė ir prisiminimai ne patys ryškiausi, bet atsimenu didelę masę žmonių ir sumaištį miesto gatvėse.

Kurias Vilniaus vietas iš jaunystės laikų prisimenate geriausiai? Kokios Vilniaus vietos Jums yra svarbiausios?

Patys gražiausi ir geriausi prisiminimai išliko iš Žvėryno. Aš ten gimiau, prie pačios upės, kur dabar yra antrasis tiltas (dabar Liubarto tiltas). Seniau ten buvo namas, kuriame aš gyvenau. Visgi, kai statė minėtą tiltą, namą nugriovė. Žvėryne buvo labai įdomu, nes Grodzkos gatvėje (dabar Liubarto gatvė), kurioje gyvenau, buvo kenesa (karaimų maldos namai), prie Neries upės buvo graži stačiatikių bažnyčia, o Saltoniškėse buvo katalikų bažnyčia. Kadangi ten gyveno skirtingų pažiūrų, skirtingų religijų žmonės, kiekvienas galėjo ten sau rasti vietą. Be to, gatvėje, kurioje gyvenau buvo kalvelė su pušimis. Žiemą rogutėmis važinėdavome nuo kalno, kol pasiekdavome pačią kenesą. Taigi Žvėrynas buvo bene gražiausias Vilniaus rajonas ir tikriausiai toks liko, bent jau aš taip manau. O štai mano mokykla buvo pakankamai toli nuo namų, nes mokiausi pas seseris nazarietes Pakalnės gatvėje.

Kaip prisimenate savo šeimą? Koks buvo jų likimas?

Apie savo tėvus prisimenu viską. Tėtis 1939 metų rugpjūtį išvyko į karą ir atsidūrė Rusijos belaisvių stovykloje. Antrojo Pasaulinio karo pradžioje jis prisijungė prie Anderso armijos ir su ja išvyko į Iraką, į Iraną, jie kovojo prie Monte Cassino. Ir galiausiai jis atsidūrė Londone, ten aš su juo ir susitikdavau. Mano brolis išvyko iš Vilniaus 1946 m. su tuometine didžiule emigracijos banga. Jis išvyko į Gdanską ir ten apsigyveno.

Mama buvo visą laiką su manimi, kartu buvome ir išvežtos iš Lietuvos. Abi dėl skirtingų priežasčių buvome suimtos jau Irkutske. Po daugelio metų mama su manimi grįžo į Lenkiją, kartu gyvenome Gdanske. Aš dažnai aplankydavau Vilnių, mamai, deja, to padaryti nepavyko.

Kaip pasirinkote studijas Vilniaus universitete ir ką studijavote? Kas labiausiai įsiminė iš studijų?

Buvau pasirinkus prancūzų filologiją, gal dėl to, kad nazariečių mokykloje prancūzų kalba buvo nuo pirmos klasės, todėl buvau šiek tiek susipažinusi su ja. Tikėjausi baigti Vilniaus Universitetą, todėl laikiau egzaminą ir man pavyko įstoti.

Didžiausią įspūdį Viliaus universiteto Filologijos fakultete man tuomet padarė seni mediniai girgždantys laiptais, kuriais gal ir pats A. Mickevičius ar J. Lelevelis vaikščiojo. Iš tiesų, visi studentai jautėme tikrąją Universiteto dvasią. Mūsų studijų grupė buvo tarptautinė, buvo ir lenkų, ir rusų, ir lietuvių. Buvo ir keletas profesorių, kurie mane labai žavėjo. Vienas jų buvo profesorius Stražas. Be to, buvo profesorius, kuris skaitė įdomias paskaitas apie antikinę literatūrą. Prisiminimai iš tų laikų tikrai įdomūs ir verta juos išsaugoti atmintyje visam laikui.

Deja, visa tai labai greitai baigėsi. Spėjau baigti tik vieną semestrą.

Kaip nutrūko Jūsų studijos Vilniaus universitete?

Buvau tuo metu Vilniuje, jie atėjo anksti, apie 6 val. ryte, pabeldė į duris, aišku, ne švelniai, o kumščiu, įėjo į kambarį, aš tada vis dar gulėjau lovoje. Jie viso labo pasakė tris žodžius: “Собирайтесь с вещами” (liet. ruoškitės su daiktais/susikraukite savo daiktus). Tuomet jie mus susodino į sunkvežimį ir nuvežė į Lentvarį, kur mūsų jau laukė traukinys. Mano mamą jie atvežė iš Žemojo Pavilnio, bet jie žinojo, kur aš, kuriame vagone, todėl atvedė mamą iki manęs. Tai buvo didelė laimė mums abiem. Mama turėjo su savimi kelis daiktus, mažą lagaminą ir tiek. Taip ir išvažiavome.

Dėl kokios priežasties Jūs ir Jūsų mama buvote išvežtos? Ką jie kalbėjo, kas parašyta oficialiai?

Niekas tada su manimi nekalbėjo, aš neturėjau ko paklausti ir taip niekada nesužinojau, kodėl mane ir mano mamą išvežė. Tai taip ir liko iki galo neaišku. Bet manau, kad jie mus suėmė, nes mano tėvas buvo Anderso armijoje, galbūt jie tai žinojo. Nes Vilniuje mokykloje ar universitete nebuvau susijusi su jokia antisovietine veikla. Faktas – niekas nemėgo sovietų, bet tai nereiškia, kad reikia bausti ar kalinti.

Dvejus metus buvau tremtyje Olonkuose, už Irkutsko, kažkur apie 80 kilometrų palei Angaros upę. Aš visada turėjau dienoraštį, užsirašydavau įvairius dalykus, kai atvažiavau į Olonkus, o paskui į Irkutską, bet jokių politinių susitikimų, jokių susirinkimų, jokių susitarimų neturėjome, atvirkščiai, su lenkų ir lietuvių jaunimu po darbo stengėmės susitikti, pasilinksminti, pašokti.

Ten po dviejų metų mane suėmė, o paskui išvežė į Irkutską, ši kartą bent jau turėjau kaltinamąjį aktą, tai žinau, už ką mane suėmė. Buvau suimta pagal 58 politinį straipsnį. Turbūt 90 % Lietuvos moterų, kurias sutikau vėliau darbo stovyklose, visos turėjo 58 straipsnį. Kaip mes sakome lenkiškai buvau „pyskata“ (vert. past. įžūli). Taigi, jei man kažkas nepatiko, galėjau apie tai pasakyti garsiai. Juk dirbau ir su rusėmis, tai jos girdėjo ir matė, kartais klausdavo, kaip ten buvo pas mus Lenkijoje, Lietuvoje, o aš drąsiai pasakodavau, nes kažkaip niekada nieko nebijodavau. Manau, kad tos rusės, kurios dirbo su manimi, pranešė viršininkui ir nuo to prasidėjo, nes kaltinamajame akte, kurį iki šiol turiu namuose, buvo parašyta, kad aš skundžiausi Sovietų Sąjungos režimu, kad man Sovietų Sąjunga nepatiko, kad aš gyriau Ameriką, kurioje aš, iš tikrųjų, net nesu buvus, o tada išvis nelabai žinojau kokia ji. To užteko, kad būtų skirta 10 metų darbo stovyklose.

Ar iš Irkutsko vykote tiesiai į Lenkiją, ar dar buvote Vilniuje?

Kai mane paleido iš darbo stovyklos, dar turėjau užsidirbti kelionei atgal. Tuo metu mama buvo jau laisva, nes buvo atleista metais anksčiau kaip pensininkė. Ji tada metus dirbo ligoninėje, tad uždirbome pinigų ir galėjome vykti į Vilnių. Šiuo metu nepamenu, kiek laiko buvome Vilniuje, gal savaitę, gal dvi, o iš ten jau išvažiavome į Gdanską, kur buvo mano brolis, mamos brolis, mamos sesuo, žodžiu, visa šeima buvo ten. Gdanske vėl pradėjau studijas, baigiau istoriją. Deja, ne prancūzų filologiją.

Iš pradžių studijavome senovės istoriją, kuri man nepatiko ir nemėgstu jos iki šiol, tada mokėmės Europos tautų istorijos viduramžiais, XIX a., o XX a. jau neminėjo. Buvo manoma, kad tai pavojingas laikotarpis, gali būti įvairių studentų klausimų, todėl mano studijuojama istorija baigėsi ties Pirmuoju Pasauliniu karu – susikūrė naujos šalys ir tiek.

Kokia buvo Jūsų magistrinio darbo tema. Kodėl ją pasirinkote?

Magistro darbo pavadinimas buvo „Vilnius Sausio sukilime“ (red. past. 1863 – 1864 m. sukilimas). Be to, mano recenzentai buvo du profesoriai: iš Vilniaus kilęs, bet jau Lenkijoje mokslus baigęs prof. Odyniecas ir prof. Puciatas, pirmasis po Pirmojo pasaulinio karo baigęs Vilniaus universitete istoriją.

Dar vidurinėje mokykloje per literatūrą labai domėjausi Sausio sukilimu, norėjau sužinoti daugiau nei pasakojo mokykloje. Dar prisiminiau, kad kai buvau mokykloje, 1 ar 2 klasėje, tai buvo susitikimas su Sausio sukilimo dalyviu, jo vardo, deja, nepamenu. Atvedė mums tokį seną vyrą su lazdele ir jis mums pasakojo kaip vyko sukilimas. Ir visa tai kartu mane kažkaip labai sudomino.

Pamenu smagią istoriją, kad kai gyniau šį magistro darbą, turėjau pasiėmusi seną Vilniaus žemėlapį, dar prieškario. Komisija labai susidomėjo tuo žemėlapiu. Jie patys pradėjo rodyti žemėlapyje, kur gyveno jų mylimosios, kur vaikai lankė mokyklą ir pan. Jie taip susidomėjo žemėlapiu ir visais tais prisiminimais, kad pamiršo mane. Galiausiai, tik pasakė, kad viskas įskaityta ir galiu eiti.

Ką veikėte baigusi mokslus? Kur dirbote?

Baigusi studijas iš karto nuėjau dirbti į mokyklą istorijos mokytoja. Ir taip 40 metų su dideliu malonumu dirbau su jaunimu. Taip jau susiklostė, kad aš dėsčiau mechanikos ir elektros vyrų mokykloje, tad ten daugiausia mokėsi berniukai. Ir turiu pasakyti, kad jaunimas buvo labai geras. Pamokose aš nuolat kalbėjau apie tai, kas buvo neleistina, ko nėra vadovėliuose, ir apie tai kalbėjau gana daug, bet pasitikėjau savo berniukais, savo mokiniais. Ir aš neklydau. Jie niekada manęs neįskundė, kad kalbu kažkokiomis politinėmis temomis. Jei tema buvo labai aštri, liepdavau mokiniui stovėti prie durų ir tikrinti, ar koridoriuje nieko nėra.

Iki šios dienos aš su savo buvusiais mokiniais bendrauju gana dažnai.

Dabar jau turite Vilniaus universiteto Atminties diplomą. Ką jums reiškia šis diplomas?

Aš priėmiau jį su dideliu susijaudinimu, peržvelgiau jį ir tikrai buvau nustebinta, kad Vilniaus universiteto valdžia prisimena savo studentus, tuos žmones, kurie dėl skirtingų priežasčių lankėsi Sibire, ne visi galėjo po to baigti mokslus, ne visi išgyveno. Nežinau, kaip pasakyti, bet man tai labai svarbu. Ir tikriausiai pasaulyje nėra daug autoritetingų universitetų, kurie taip prisimena savo studentus. Esu tuo tikra.

Šiandien į atminties diplomą galėtų pretenduoti daugiau kaip tūkstantis žmonių: lietuviai, lenkai, žydai. Šiuo metu jau rasta ir simboliniais diplomais pagerbta per pusantro šimto asmenų. Jų yra ne tik Lietuvoje, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, Izraelyje, Lenkijoje, Prancūzijoje.

VU kviečia asmenis, kurie dėl politinių režimų po 1940 m. birželio 15 d. buvo pašalinti iš VU, arba tuos, kurie savo aplinkoje pažinojo tokių žmonių, teikti užklausas el. paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.  arba pildyti anketą dėl asmenų pagerbimo atminties diplomu.

Restauruoti Vilniaus universiteto fasadai – atidengti XVII a. saulės laikrodžiai ir renesansinės sieninės tapybos fragmentai

Pusantrų metų vykdyti Vilniaus universiteto (VU) centrinių rūmų ir Istorijos bei Filologijos fakultetų fasadų ir kiemų tvarkybos darbai pateikė reikšmingų staigmenų ne tik VU bendruomenei, bet ir šalies mokslininkams bei istorikams. Darbų metu ant pastatų fasadų buvo atrasti renesanso laikotarpio sieninės tapybos fragmentai, saulės laikrodžiai, kurie yra ir svarbūs mokslo artefaktai, o  archeologinių tyrimų metu – statinių liekanos ir žmonių palaikai.

Istorijos fakulteto fasadas slėpė XVII a. saulės laikrodžius

Vienas iš netikėčiausių VU tvarkybos darbų atradimų – ant VU Istorijos fakulteto pietinio fasado atrasti po tinko ir dažų sluoksniu ilgą laiką besislėpę XVII–XVIII a. tapytų saulės laikrodžių fragmentai.

„Iki šių restauracijos ir tvarkybos darbų buvo nežinoma, kad po tinku ir dažais slėptųsi tokie istoriniai lobiai – jų atradimas gerokai pakoregavo darbų eigą. Restauratoriams įvertinus radinio vertę, buvo nutarta šiuos elementus atidengti visuomenei, – sako Rasa Rožanskienė, VU Turto valdymo ir paslaugų centro projektų vadovė. – Antrajame aukšte atidengtas saulės laikrodžio fragmentas išlikęs iš XVII a. – skalės likučiai ir keli skaitmenys, trečiajame – iš XVIII a., mat šis aukštas buvo pristatytas tik vėliau. Ankstesnių rekonstravimų metu saulės laikrodžiai, matyt, neatrodė svarbus elementas, tad jie buvo uždažyti – greičiausiai tai įvyko XIX a.“

Anot projektų vadovės, išsamesnių tyrimų laukiantys saulės laikrodžiai turėjo skirtingą paskirtį – trečiame aukšte vaizduotas saulės laikrodis su mėnesių grafiku, lentelės kraštuose – astrologiniai ženklai, trečio aukšto dešiniajame kampe – „nelygių valandų“ laikrodis. Tam, kad saulės laikrodžiai vėl būtų „įdarbinti“, reikalingi kruopštūs gnomonikos skaičiavimai – laikrodžių atkūrimo ir tikslaus jų centro matavimo darbai.

Po dažų sluoksniu atrasti renesansiniai sienų tapybos elementai

Centrinių rūmų Bibliotekos ir Filologijos fakulteto S. Stanevičiaus kiemų fasadai taip pat nustebino tvarkybos darbų vykdytojus – atrasti sieninės tapybos elementai – renesanso stiliaus dekoratyvi  tapyba – langų apvadai.

„Iš istorijos šaltinių ir ikonografijos galime spręsti, kad langų angos XVI a. pabaigoje – XVII a. buvo visai kitokios. Polichromijos ir architektūrinių tyrimų metu rasti duomenys leidžia tiksliai nustatyti buvusias langų angas ir jų apvadų dekorą, kiek jo yra išlikę iki šių dienų. Dalį buvusių langų angų dekoro pavyko rasti ir sėkmingai restauruoti, likusios pažymėtos įraižomis ir dažymu, todėl dabar yra aiškiai matomos“, – pasakoja R. Rožanskienė.

Pagal atliktus polichromijos tyrimus buvo pateiktos išvados apie VU fasadų dažymų sluoksnių skaičių, spalvas, dažų rūšį. Dalis fasadų, pavyzdžiui, M. K. Sarbievijaus kiemo, susigrąžino XIX a. pradžios laikotarpio spalvas.

Daukanto kiemelyje atidengtas dar vienas įspūdingas radinys – išskirtiniai XVII a. renesansinio mūro elementai, pasižymintys ypatinga architektūrine išraiška. „Šie mūro elementai buvo nuvalyti, užfiksuoti ir stabilizuoti, tad šiandien galime grožėtis kelis šimtus metų skaičiuojančiais sienų elementais. Šiame fasade buvo atrasti ir išsaugoti arkos fragmentai – tikėtina, kad tai buvo anga arba praėjimas. Įdomu stebėti ir pastato gyvenimo istoriją, kaip jis augo į viršų, mat matyti pastatų pristatymo žymės.“

Archeologiniai radiniai atskleidė senojo miesto istoriją

Stanevičiaus kiemas darbų vykdytojus nustebino ir archeologiniais radiniais. Ruošiantis įrengti lietaus nuotekų tinklą vykdyti archeologiniai tyrimai atskleidė kelių metrų gylyje esančias įvairių statinių ir grindinio liekanas.

„S. Stanevičiaus kieme per kelis tyrimų etapus nustatyta, kad beveik visa kiemo teritorija buvo užstatyta pastatais ir grindiniu. Įdomu tai, kad grindinys – daug žemesnis nei šiandieninis. Tai parodo, kad ir pats Vilniaus miesto grindinys prieš kelis šimtus metų buvo panašaus lygio, – sako R. Rožanskienė. – Statinių liekanos atskleidė, jog kadaise S. Stanevičiaus kieme buvo visiškai kiti pastatai, nei mums šiandien žinoma. Šiuo metu vykdomi dideli archeologiniai ir architektūriniai tyrimai, kurie atskleis daugiau detalių.“

Restauruojant Šv. Jonų bažnyčios šiaurinę sieną, Konstantino Sirvydo kieme buvo rasta per 140 žmonių palaikų. VU Medicinos fakulteto mokslininkės dr. Justina Kozakaitė ir dokt. Rūta Brindzaitė atliko išsamų antropologinį tyrimą, kurio metu nustatė 96 individų lytį ir amžių, 15 jų buvo dar vaikai. Tyrimas atskleidė ir tai, kokiomis ligomis sirgo mirusieji, atrasti išskirtiniai sužalojimai, pavyzdžiui, daugybinės sugijusios traumos galvos srityje arba mirtini sužalojimai, arba sėkmingos chirurginės intervencijos atvejis – sugijusi pėdos amputacija ir kt.

„Darbų vykdymo metu buvo aptikti visiškai nauji archeologijos ir polichromijos tyrimų elementai, dėl kurių reikėjo vykdyti papildomus tyrimus, rengti naujas restauravimo programas, koreguoti projektus ir keisti rangos darbų sutartis – tokių keitimų atlikta 13. Parengtas 14-as ir jis nėra paskutinis, – teigia R. Rožanskienė. – Vilniaus universiteto sienos ir požemis mums pateikia daug staigmenų, kurias turime įvertinti, suprasti ir nuspręsti, ką su jomis daryti. Projekto valdymo požiūriu tai yra sudėtingi sprendimai, kurie turi būti suderinti su aukščiausiais paveldo tvarkymo standartais ir tinkamai įforminti teisės aktų nustatyta tvarka.“

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos