VU Atminties diplomas pasiekė Gdanske gyvenančią K. Rzewuską: „Pasaulyje nėra daug autoritetingų universitetų, kurie taip prisimena savo studentus“

Kalbino prof. Jurgita Verbickienė, Karolina Slotvinska ir Rusana Minkevičiūtė

Kristina Rzewuska su Atminties diplomu. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Neseniai Gdanske gyvenančią 93-ejų metų Kristiną Rzewuską pasiekė simbolinis Vilniaus universiteto Atminties diplomas. Juo siekiama prisiminti ir pagerbti universiteto bendruomenės narius,  nukentėjusius nuo totalitarinių režimų veiksmų ir 1941 – 1952 metais dėl jų pašalintus iš universiteto.

Kristinos studijos Vilniaus universiteto Filologijos fakultete 1949 m. taip pat nutrūko būtent dėl sovietų režimo – tais metais kovo mėnesį ji kartu su savo motina buvo ištremta į Irkutsko sritį. Šiandien Kristina nusikėlė į prieš daugiau kaip 70 metų vykusius jos gyvenimo įvykius ir pasidalijo savo prisiminimais apie Vilnių, studijas, tremtį ir grįžimą iš jos.

Ar šiandien dažnai lankotės Vilniuje ir ar dažnai prisimenate Vilnių?

Labai dažnai lankausi Vilniuje, nes dar turiu ten gyvenančias drauges iš mokyklos laikų, tad turiu kur apsistoti ir su kuo pasikalbėti. Be to, Vilniaus ir Vilniaus rajono apylinkės man gerai žinomos, todėl dažnai susigraudinu, kai tenka ten nuvykti.

Koks ryškiausias prisiminimas iš vaikystės Jums yra išlikęs iki šiol?

Tikriausiai, kad dalyvavau Juzefo Pilsudskio širdies palaidojime. Nors tada buvau mažytė ir prisiminimai ne patys ryškiausi, bet atsimenu didelę masę žmonių ir sumaištį miesto gatvėse.

Kurias Vilniaus vietas iš jaunystės laikų prisimenate geriausiai? Kokios Vilniaus vietos Jums yra svarbiausios?

Patys gražiausi ir geriausi prisiminimai išliko iš Žvėryno. Aš ten gimiau, prie pačios upės, kur dabar yra antrasis tiltas (dabar Liubarto tiltas). Seniau ten buvo namas, kuriame aš gyvenau. Visgi, kai statė minėtą tiltą, namą nugriovė. Žvėryne buvo labai įdomu, nes Grodzkos gatvėje (dabar Liubarto gatvė), kurioje gyvenau, buvo kenesa (karaimų maldos namai), prie Neries upės buvo graži stačiatikių bažnyčia, o Saltoniškėse buvo katalikų bažnyčia. Kadangi ten gyveno skirtingų pažiūrų, skirtingų religijų žmonės, kiekvienas galėjo ten sau rasti vietą. Be to, gatvėje, kurioje gyvenau buvo kalvelė su pušimis. Žiemą rogutėmis važinėdavome nuo kalno, kol pasiekdavome pačią kenesą. Taigi Žvėrynas buvo bene gražiausias Vilniaus rajonas ir tikriausiai toks liko, bent jau aš taip manau. O štai mano mokykla buvo pakankamai toli nuo namų, nes mokiausi pas seseris nazarietes Pakalnės gatvėje.

Kaip prisimenate savo šeimą? Koks buvo jų likimas?

Apie savo tėvus prisimenu viską. Tėtis 1939 metų rugpjūtį išvyko į karą ir atsidūrė Rusijos belaisvių stovykloje. Antrojo Pasaulinio karo pradžioje jis prisijungė prie Anderso armijos ir su ja išvyko į Iraką, į Iraną, jie kovojo prie Monte Cassino. Ir galiausiai jis atsidūrė Londone, ten aš su juo ir susitikdavau. Mano brolis išvyko iš Vilniaus 1946 m. su tuometine didžiule emigracijos banga. Jis išvyko į Gdanską ir ten apsigyveno.

Mama buvo visą laiką su manimi, kartu buvome ir išvežtos iš Lietuvos. Abi dėl skirtingų priežasčių buvome suimtos jau Irkutske. Po daugelio metų mama su manimi grįžo į Lenkiją, kartu gyvenome Gdanske. Aš dažnai aplankydavau Vilnių, mamai, deja, to padaryti nepavyko.

Kaip pasirinkote studijas Vilniaus universitete ir ką studijavote? Kas labiausiai įsiminė iš studijų?

Buvau pasirinkus prancūzų filologiją, gal dėl to, kad nazariečių mokykloje prancūzų kalba buvo nuo pirmos klasės, todėl buvau šiek tiek susipažinusi su ja. Tikėjausi baigti Vilniaus Universitetą, todėl laikiau egzaminą ir man pavyko įstoti.

Didžiausią įspūdį Viliaus universiteto Filologijos fakultete man tuomet padarė seni mediniai girgždantys laiptais, kuriais gal ir pats A. Mickevičius ar J. Lelevelis vaikščiojo. Iš tiesų, visi studentai jautėme tikrąją Universiteto dvasią. Mūsų studijų grupė buvo tarptautinė, buvo ir lenkų, ir rusų, ir lietuvių. Buvo ir keletas profesorių, kurie mane labai žavėjo. Vienas jų buvo profesorius Stražas. Be to, buvo profesorius, kuris skaitė įdomias paskaitas apie antikinę literatūrą. Prisiminimai iš tų laikų tikrai įdomūs ir verta juos išsaugoti atmintyje visam laikui.

Deja, visa tai labai greitai baigėsi. Spėjau baigti tik vieną semestrą.

Kaip nutrūko Jūsų studijos Vilniaus universitete?

Buvau tuo metu Vilniuje, jie atėjo anksti, apie 6 val. ryte, pabeldė į duris, aišku, ne švelniai, o kumščiu, įėjo į kambarį, aš tada vis dar gulėjau lovoje. Jie viso labo pasakė tris žodžius: “Собирайтесь с вещами” (liet. ruoškitės su daiktais/susikraukite savo daiktus). Tuomet jie mus susodino į sunkvežimį ir nuvežė į Lentvarį, kur mūsų jau laukė traukinys. Mano mamą jie atvežė iš Žemojo Pavilnio, bet jie žinojo, kur aš, kuriame vagone, todėl atvedė mamą iki manęs. Tai buvo didelė laimė mums abiem. Mama turėjo su savimi kelis daiktus, mažą lagaminą ir tiek. Taip ir išvažiavome.

Dėl kokios priežasties Jūs ir Jūsų mama buvote išvežtos? Ką jie kalbėjo, kas parašyta oficialiai?

Niekas tada su manimi nekalbėjo, aš neturėjau ko paklausti ir taip niekada nesužinojau, kodėl mane ir mano mamą išvežė. Tai taip ir liko iki galo neaišku. Bet manau, kad jie mus suėmė, nes mano tėvas buvo Anderso armijoje, galbūt jie tai žinojo. Nes Vilniuje mokykloje ar universitete nebuvau susijusi su jokia antisovietine veikla. Faktas – niekas nemėgo sovietų, bet tai nereiškia, kad reikia bausti ar kalinti.

Dvejus metus buvau tremtyje Olonkuose, už Irkutsko, kažkur apie 80 kilometrų palei Angaros upę. Aš visada turėjau dienoraštį, užsirašydavau įvairius dalykus, kai atvažiavau į Olonkus, o paskui į Irkutską, bet jokių politinių susitikimų, jokių susirinkimų, jokių susitarimų neturėjome, atvirkščiai, su lenkų ir lietuvių jaunimu po darbo stengėmės susitikti, pasilinksminti, pašokti.

Ten po dviejų metų mane suėmė, o paskui išvežė į Irkutską, ši kartą bent jau turėjau kaltinamąjį aktą, tai žinau, už ką mane suėmė. Buvau suimta pagal 58 politinį straipsnį. Turbūt 90 % Lietuvos moterų, kurias sutikau vėliau darbo stovyklose, visos turėjo 58 straipsnį. Kaip mes sakome lenkiškai buvau „pyskata“ (vert. past. įžūli). Taigi, jei man kažkas nepatiko, galėjau apie tai pasakyti garsiai. Juk dirbau ir su rusėmis, tai jos girdėjo ir matė, kartais klausdavo, kaip ten buvo pas mus Lenkijoje, Lietuvoje, o aš drąsiai pasakodavau, nes kažkaip niekada nieko nebijodavau. Manau, kad tos rusės, kurios dirbo su manimi, pranešė viršininkui ir nuo to prasidėjo, nes kaltinamajame akte, kurį iki šiol turiu namuose, buvo parašyta, kad aš skundžiausi Sovietų Sąjungos režimu, kad man Sovietų Sąjunga nepatiko, kad aš gyriau Ameriką, kurioje aš, iš tikrųjų, net nesu buvus, o tada išvis nelabai žinojau kokia ji. To užteko, kad būtų skirta 10 metų darbo stovyklose.

Ar iš Irkutsko vykote tiesiai į Lenkiją, ar dar buvote Vilniuje?

Kai mane paleido iš darbo stovyklos, dar turėjau užsidirbti kelionei atgal. Tuo metu mama buvo jau laisva, nes buvo atleista metais anksčiau kaip pensininkė. Ji tada metus dirbo ligoninėje, tad uždirbome pinigų ir galėjome vykti į Vilnių. Šiuo metu nepamenu, kiek laiko buvome Vilniuje, gal savaitę, gal dvi, o iš ten jau išvažiavome į Gdanską, kur buvo mano brolis, mamos brolis, mamos sesuo, žodžiu, visa šeima buvo ten. Gdanske vėl pradėjau studijas, baigiau istoriją. Deja, ne prancūzų filologiją.

Iš pradžių studijavome senovės istoriją, kuri man nepatiko ir nemėgstu jos iki šiol, tada mokėmės Europos tautų istorijos viduramžiais, XIX a., o XX a. jau neminėjo. Buvo manoma, kad tai pavojingas laikotarpis, gali būti įvairių studentų klausimų, todėl mano studijuojama istorija baigėsi ties Pirmuoju Pasauliniu karu – susikūrė naujos šalys ir tiek.

Kokia buvo Jūsų magistrinio darbo tema. Kodėl ją pasirinkote?

Magistro darbo pavadinimas buvo „Vilnius Sausio sukilime“ (red. past. 1863 – 1864 m. sukilimas). Be to, mano recenzentai buvo du profesoriai: iš Vilniaus kilęs, bet jau Lenkijoje mokslus baigęs prof. Odyniecas ir prof. Puciatas, pirmasis po Pirmojo pasaulinio karo baigęs Vilniaus universitete istoriją.

Dar vidurinėje mokykloje per literatūrą labai domėjausi Sausio sukilimu, norėjau sužinoti daugiau nei pasakojo mokykloje. Dar prisiminiau, kad kai buvau mokykloje, 1 ar 2 klasėje, tai buvo susitikimas su Sausio sukilimo dalyviu, jo vardo, deja, nepamenu. Atvedė mums tokį seną vyrą su lazdele ir jis mums pasakojo kaip vyko sukilimas. Ir visa tai kartu mane kažkaip labai sudomino.

Pamenu smagią istoriją, kad kai gyniau šį magistro darbą, turėjau pasiėmusi seną Vilniaus žemėlapį, dar prieškario. Komisija labai susidomėjo tuo žemėlapiu. Jie patys pradėjo rodyti žemėlapyje, kur gyveno jų mylimosios, kur vaikai lankė mokyklą ir pan. Jie taip susidomėjo žemėlapiu ir visais tais prisiminimais, kad pamiršo mane. Galiausiai, tik pasakė, kad viskas įskaityta ir galiu eiti.

Ką veikėte baigusi mokslus? Kur dirbote?

Baigusi studijas iš karto nuėjau dirbti į mokyklą istorijos mokytoja. Ir taip 40 metų su dideliu malonumu dirbau su jaunimu. Taip jau susiklostė, kad aš dėsčiau mechanikos ir elektros vyrų mokykloje, tad ten daugiausia mokėsi berniukai. Ir turiu pasakyti, kad jaunimas buvo labai geras. Pamokose aš nuolat kalbėjau apie tai, kas buvo neleistina, ko nėra vadovėliuose, ir apie tai kalbėjau gana daug, bet pasitikėjau savo berniukais, savo mokiniais. Ir aš neklydau. Jie niekada manęs neįskundė, kad kalbu kažkokiomis politinėmis temomis. Jei tema buvo labai aštri, liepdavau mokiniui stovėti prie durų ir tikrinti, ar koridoriuje nieko nėra.

Iki šios dienos aš su savo buvusiais mokiniais bendrauju gana dažnai.

Dabar jau turite Vilniaus universiteto Atminties diplomą. Ką jums reiškia šis diplomas?

Aš priėmiau jį su dideliu susijaudinimu, peržvelgiau jį ir tikrai buvau nustebinta, kad Vilniaus universiteto valdžia prisimena savo studentus, tuos žmones, kurie dėl skirtingų priežasčių lankėsi Sibire, ne visi galėjo po to baigti mokslus, ne visi išgyveno. Nežinau, kaip pasakyti, bet man tai labai svarbu. Ir tikriausiai pasaulyje nėra daug autoritetingų universitetų, kurie taip prisimena savo studentus. Esu tuo tikra.

Šiandien į atminties diplomą galėtų pretenduoti daugiau kaip tūkstantis žmonių: lietuviai, lenkai, žydai. Šiuo metu jau rasta ir simboliniais diplomais pagerbta per pusantro šimto asmenų. Jų yra ne tik Lietuvoje, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, Izraelyje, Lenkijoje, Prancūzijoje.

VU kviečia asmenis, kurie dėl politinių režimų po 1940 m. birželio 15 d. buvo pašalinti iš VU, arba tuos, kurie savo aplinkoje pažinojo tokių žmonių, teikti užklausas el. paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.  arba pildyti anketą dėl asmenų pagerbimo atminties diplomu.

Naujienos

Atgal Pirmyn
Muziejaus nedarbo dienos

Muziejaus nedarbo dienos

2022-10-24

  Pranešame, kad spalio 31 d., lapkričio 1 ir 2 d. Vilniaus universiteto muziejus nedirbs, t. y. Šv. Jonų bažnyčios varpinė ir Adomo Micke...

Skaityti daugiau
Поетичний конкурс "Майте серце, загляньте в своє серце"

Поетичний конкурс "Майте серце, загляньте в своє серце…

2022-10-12

У червні 1822 року у Вільнюсі в друкарні Йозефа Завадського вийшов друком перший том " Поезій" Адама Міцкевича. Видання цієї книги ознаменувало початок епохи ...

Skaityti daugiau
Konkurs Poetycki „Miej serce, patrzaj w serce”

Konkurs Poetycki „Miej serce, patrzaj w serce”

2022-10-12

W czerwcu 1822 r. w drukarni Józefa Zawadzkiego w Wilnie wydrukowano I tom „Poezyj” Adama Mickiewicza. Wydanie tej książki stało się począt...

Skaityti daugiau
Poezijos konkursas „Širdį turėk, žvelk į širdį“

Poezijos konkursas „Širdį turėk, žvelk į širdį“

2022-10-12

1822 metų birželio mėnesį Vilniuje Juozapo Zavadskio spaustuvėje buvo išspausdintas Adomo Mickevičiaus I „Poezijų“ tomas. Šios knygo...

Skaityti daugiau
Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios varpinė vėl atvira lankytojams

Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios varpinė vėl atvira …

2022-05-18

Gegužės 18 d. Vilniaus universiteto (VU) muziejus atveria Šv. Jonų bažnyčios varpinę vasaros sezonui. Nuo šiol iki spalio 31 d. ją bus galima ap...

Skaityti daugiau
VUM nedirbs balandžio 29 d.

VUM nedirbs balandžio 29 d.

2022-04-27

 Justino Auškelio nuotr. SVARBU! Balandžio 29 d. Vilniaus universiteto muziejaus padaliniai nedirbs, t. y. VU architektūrinio ans...

Skaityti daugiau
VU Atminties diplomas pasiekė Gdanske gyvenančią K. Rzewuską: „Pasaulyje nėra daug autoritetingų universitetų, kurie taip prisimena savo studentus“

VU Atminties diplomas pasiekė Gdanske gyvenančią K. Rzewuską…

2022-03-09

Kalbino prof. Jurgita Verbickienė, Karolina Slotvinska ir Rusana Minkevičiūtė Kristina Rzewuska su Atminties diplomu. Asmeninio archyvo nuotr.   Nesen...

Skaityti daugiau
Vilniaus 700 metų gimtadienio išvakarėse - renginiai skirti pažinti romantinį XIX a. Vilnių

Vilniaus 700 metų gimtadienio išvakarėse - renginiai skirti …

2022-02-22

Vasario 23 d. Vilniaus universitetas kviečia į Adomo Mickevičiaus muziejaus organizuojamą pirmąjį Literatūrinį trečiadienį. Belaukiant jubiliejinio Vilniaus g...

Skaityti daugiau

Lankymas

ŠV. JONŲ BAŽNYČIOS VARPINĖS BOKŠTAS šiuo metu NEDIRBA, varpinė bus atvira 2023 m. pavasarį

REGISTRACIJA EKSKURSIJOMS

VILNIAUS UNIVERSITETO ARCHITEKTŪRINIS ANSAMBLIS

Įėjimas grupėms nuo Universiteto g. 5 (prie Filologijos fakulteto vartų)

Darbo laikas:

Pirmadieniais – šeštadieniais 9.00 – 18.00 val.

Šv. Jonų bažnyčia: pirmadieniais – šeštadieniais 9.00 – 18.00 val.

Individualiems lankytojams lankymas nemokamas.

Organizuotiems lankytojams taikomi šie įkainiai:

  • suaugusiajam – 2 Eur;
  • studentui ir moksleiviui – 1 Eur.

Visoms grupėms privaloma REGISTRACIJA 

 

ADOMO MICKEVIČIAUS MUZIEJUS

Adresas: Bernardinų g. 11

Darbo laikas:

Antradieniais – penktadieniais 9.00 – 18.00 val.(bilietai parduodami iki 17:00);
Šeštadieniais – sekmadieniais 9.30 – 16.00 val(bilietai parduodami iki 15:00).

Lankymo įkainiai:

  • suaugusiajam – 2 Eur;
  • senjorui, studentui ir moksleiviui – 1 Eur;
  • ekskursijos kaina – 1 Eur kiekvienam ekskursijos grupės asmeniui. Minimali ekskursijos grupė – 4 asmenys.

Visoms grupėms privaloma registracija:    Lapkritis / Gruodis

INFORMACIJA APIE NEMOKAMĄ LANKYMĄ 

Įkainiai nustatyti Vilniaus universiteto kanclerio 2021 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. R-128.

Ekskursijos VU bibliotekoje

Apie ekskursijas po VU biblioteką ir VU architektūrinį ansamblį daugiau sužinosite VU bibliotekos svetainėje.

 

 

Kontaktai

vu-zemelapis

  • Adresas: Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius
  • Administracijos Tel: 852193029
  • Informacija apie lankymą Tel: 861683269
  • El. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
  • Ekskursijų užsakymai: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
  • Tinklalapis: www.muziejus.vu.lt
  • Padalinių sąrašas

facebook-icon

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos