Birželio 29 d. 15.00 val. per Vilniaus universiteto (VU) mokslo metų pabaigos šventę Šv. Jonų bažnyčioje atminties diplomais iškilmingai bus pagerbti 36 nuo totalitarinių režimų nukentėję ir iš VU pašalinti jo bendruomenės nariai.
Prieš septynerius metus įsteigtas VU atminties diplomas yra jo istorijoje buvusių klaidų pripažinimo simbolis, pagarbos neteisybę patyrusiems buvusiems bendruomenės nariams ženklas. Šis diplomas ir vieša jų teikimo ceremonija yra istoriniu tyrimu paremtos iniciatyvos „Grįžtanti atmintis“ dalis. Pagrindinis šios istorinės iniciatyvos tikslas – įvertinti totalitarinių režimų poveikį VU bendruomenei, atrasti nuo jų nukentėjusius asmenis, simboliškai grąžinti juos į VU bendruomenę.
Tarp nominantų – garsios pavardės
Šiemet du atminties diplomus VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas įteiks asmeniškai. Vieną – buvusiam studentui Andriui Tučkui, kuris iš universiteto buvo pašalintas net du kartus (iš skirtingų studijų programų) „už elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu“. Antrąjį simbolinį diplomą asmeniškai atsiims buvęs VU darbuotojas kunigas Julius Sasnauskas, kuris 1979 m. gruodžio 14 d. nebeatėjo į darbą VU Pažangiosios mokslo minties muziejuje, nes buvo sulaikytas ir nuteistas už antitarybinę agitaciją ir propagandą. Už tai jam buvo skirta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams ir šešiems mėnesiams bei trėmimas penkeriems metams.
„Pirmą kartą su KGB susidūriau dar mokykloje. Kelis iš mūsų išvedė iš pamokos tardyti. Tada mes jau buvome pažįstami su keliais politiniais kaliniais ir jiems tai kėlė įtarimų. Buvo bandoma patraukti į savo pusę arba išgąsdinti. Gal tas pirmas kartas šiek tiek ir išgąsdino, bet jau antrą kartą žinojau, kas esu ir ką pasirinkau“, – sako kunigas J. Sasnauskas.
Kitus 34 simbolinius diplomus atsiims artimiausi nominantų giminaičiai. Tarp jų šiemet – ir garsios Lietuvių literatūros katedros darbuotojų politinės bylos dalyvių – Meilės Lukšienės-Matjošaitytės, Vandos Zaborskaitės, Irenos Kostkevičiūtės, Aurelijos Rabačiauskaitės ir Stasės Litvinaitės – artimieji.
„Mama, Meilė Lukšienė, ir dirbdama Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedroje, ir visą gyvenimą jautėsi atsakinga už tautos likimą. Ji siekė ugdyti visavertes jaunuolių asmenybes, formuoti jų ištikimybę humanistinėms vertybėms ir jų tautinę savimonę, kurios pagrinduose glūdėtų neprimityvus kultūros pažinimas. Tos atsakomybės suformuotus siekius kartu su bendraminčiais Vilniaus universitete bandė įgyvendinti peržengdama sovietinio totalitarizmo ideologijos nubrėžtas ribas. Jos ir tėvo Kazio Lukšos vertybinė stiprybė ugdė mus – vaikus – ir tapo gyvenimo savastimi, už ką tėvams esu be galo dėkinga“, – sako M. Lukšienės dukra Ingė Lukšaitė.
Istoriko prof. Arūno Streikaus teigimu, garsioji Lietuvių literatūros katedros byla, kurioje nukentėjusioms VU bendruomenės narėms tik šiandien, deja, jau po mirties, įteikiami atminties diplomai, yra vienas juodžiausių puslapių okupacinio laikotarpio VU istorijoje. Tai buvo paskutinis veiksmas daugiau nei dešimtmetį užtrukusioje VU sovietizavimo dramoje. Tai buvo vienas iš nedaugelio, o gal ir vienintelis tokio masto nepaklusnumo politinei prievartai aktas VU sovietmečiu, galima jį pavadinti netgi savotišku maištu prieš sistemą.
„Daugiausia nerimo universiteto partinei organizacijai ir respublikinei partinei nomenklatūrai kėlė padėtis Lietuvių literatūros katedroje, kur kelios jaunos dėstytojos, laikiusios save universitete jau nebedėsčiusio Vinco Mykolaičio-Putino mokinėmis, bandė kvestionuoti per pirmąjį okupacijos dešimtmetį įsitvirtinusią dogmatiškai stalinistinę Lietuvos istorijos ir literatūrinio palikimo interpretavimo schemą. Putino mokinių neva užvaldyta Lietuvių literatūros katedra vadinta pagrindine pavojingo revizionizmo irštva universitete, todėl nenuostabu, kad ilgai toleruoti tokios padėties atramos visuomenėje neturintis režimas negalėjo. Iš universiteto viena po kitos buvo išguitos visos maištininkės“, – primena istorikas.
Pagerbta per 200 asmenų
Šiandien į atminties diplomą galėtų pretenduoti apie tūkstantį žmonių: lietuviai, lenkai, žydai. Pastarosios dvi žmonių grupės nacionalsocialistinės okupacijos metu šalintos iš universitetų vien tik dėl savo tautybės. Sovietmečiu aktualesni tapo pašalintųjų pažiūrų, nelojalumo režimui, pačių ar giminių tremties, ryšių su Lietuvos partizanais ir rezistencija, socialinės kilmės motyvai.
Vien nacių okupacijos pradžioje VU privalėjo palikti ar buvo pašalinti apie 650 žydų, apie 80 lenkų tautybės žmonių ir keli šimtai lietuvių, kuriems taip pat buvo atimta galimybė dirbti ar studijuoti VU pirmosios ir antrosios sovietų okupacijos metais. Šiuo metu jau rasti ir simboliniais diplomais pagerbti daugiau kaip 200 asmenų, tarp kurių tokie žinomi žmonės kaip disidentas, politikas ir visuomenės veikėjas Antanas Terleckas, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Algirdas Endriukaitis, Histologijos ir embriologijos katedros profesorius Pranciškus Baltrus Šivickis, pirmasis Fizikos ir matematikos fakulteto dekanas profesorius Antanas Žvironas ir studentas Chlounė Meištovskis, kurio biografija ir davė impulsą šiai iniciatyvai.
Kitų pašalintųjų vis dar ieškoma. Todėl VU kviečia asmenis, kurie dėl politinių režimų po 1940 m. birželio 15 d. buvo pašalinti iš VU, arba tuos, kurie savo aplinkoje pažinojo tokių žmonių, teikti užklausas el. paštu arba pildyti anketą dėl asmenų pagerbimo atminties diplomu.